Planas tėčiui/The Game Plan (Andy Fickman, USA, 2007)

Šiaip filmas yra typiškas pavyzdis kaip tie kurie turi pinigus bando atsikratyti kaltės prieš tuos, kurie jų turi žymiai mažiau. Nuo pat pirmų minučių darosi akivaizdu jog pagrindinis filmo herojus Joe Kingman (argi negalima buvo sugalvoti mažiau akis badančią pavardę)turies patirti kelias metamorfozes, kad suprastų, jog gyvenime svarbu ne tik jis ir pinigai(ir šitą filmo mintis taip pat drasko akys kaip ir herojaus pavardė). Pernelyg Dwayn’as Johnson’as stengiasi paadarytii savo herojų savimeila, pernelyg kamerą stengiasi parodyti jo prašmatnų butą.

Dwayn’as Johnson’as irgi vieną iš filmų problemų.  Kaip aktorius jis kompetetingas, kai scenos reikalauja fiziškumo, kai tik reikalas daeina iki emocijų jis tampa pernelyg paviršutiniškas. Nors iš dalies tai ir prastaus scenarijaus kaltė.

Kaip ten bebutų, filmas išlieka liekštas, kur reikia subtilumo, pamokslaujantis, kai reikia idomaus pasakojimo, ir tiesiog nuobodus, kai vis dėl to, jis buvo kurtas pramogoms.

My Bluebery Nights/Mano vaivorų naktys (Wong Kar-Wai, Hong-Kong/China/France, 2007)

Toks įspūdis, kad žmonės susikoncentravo ties režisieriaus kūrybine emigracija, o ne ties juo filmu. Ištiesu, nors kovbojišką Noros Džouns kepuręir kelionės motyvą gal ir galima būtų skaityti kaip nuorodas į įtakingus amerikiečių filmų žanrus (vesternas, road movie). Tačiau priežaščių tam yra tiek pat, kiek pavyzdžiui “Meilės nuotaikos” traktavimui, kaip socialino kino nes ten yra nuorodos į finansinius herojų sunkumus.

Kar-Wai’jus labiau sukoncentruotas ties vaizdų, negu ties komentavimų. Net Reičel Vais ir Deivid’o Stratheirno herojų istoriją labiau yra apie meilės destruktyviąją jėgą, negu apie amerikietiškos provincijos nuosmukį. Kamera “Vaivorų naktyse” niekada nebūna motyvuota diejegetiškai, tačiau jinai ir nėra objektyviojo pasakotojo dalis. Jai visą laiką užkliuna sigaretų dumai arba parduotuvės langai. Ypač tai pastebima meilės pokalbiuose tarp Džado Lou ir juo moterų, vaizdas tarsi įrėminamas, jis atitolinamas nuo herojų tikrovės. Taigi tas meilės, juos atminimo vaizdas užfiksuotas begalybėje, kurią gali suteikti kinojuosta, tai gali būti Portman veidas po tėvo netekties, ar Lou ir Cat Power pokalbis už kavinės stiklo.

Čia aš ir matau vieną iš pagrindinių filmo recepcijios problemų – režisierius kalba apie laiką, o žmonės apie vietą.